Šlifavimo diskų kietumas ir jų pasirinkimas

Šlifavimo disko kietumas reiškia abrazyvinių dalelių ir klijų tvirtumą ant disko paviršiaus. Šlifavimo disko kietumas yra minkštas, o tai rodo, kad abrazyvinės dalelės yra linkusios atsiskirti, o šlifavimo disko kietumas yra kietas, o tai rodo, kad abrazyvines daleles sunku atskirti. Šlifavimo diskų kietumas ir abrazyvų kietumas yra dvi skirtingos sąvokos. Iš to paties abrazyvo galima pagaminti skirtingo kietumo šlifavimo diskus, kuriuos daugiausia lemia rišiklio našumas ir kiekis, taip pat šlifavimo disko gamybos procesas. Esminis skirtumas tarp šlifavimo ir pjovimo yra tas, kad šlifavimo diskai turi „savaiminį aštrumą“. Šlifavimo disko kietumo pasirinkimas iš tikrųjų yra šlifavimo disko savaiminio aštrumo pasirinkimas, tikintis, kad net aštresnės abrazyvinės dalelės nenukris per anksti, nenubluks ir nenukris. Bendras šlifavimo diskų kietumo parinkimo principas yra toks: apdorojant minkštus metalus, kad abrazyvas per anksti nenukristų, pasirenkamas kietas šlifavimo diskas. Apdorojant kietuosius metalus, siekiant laiku pašalinti nuobodu abrazyvines daleles ir atskleisti naujas abrazyvines daleles su aštriais kraštais (ty savaime galandantis), pasirenkamas minkštas šlifavimo diskas. Pirmoji yra todėl, kad šlifuojant minkštas medžiagas, šlifavimo disko darbinis abrazyvinis nusidėvėjimas yra lėtas ir nereikalauja per anksti nuimti; Pastaroji yra todėl, kad šlifuojant kietas medžiagas darbiniai šlifavimo disko abrazyviniai grūdeliai greitai susidėvi ir reikalauja greito atnaujinimo. Tiksliojo šlifavimo metu, siekiant užtikrinti šlifavimo tikslumą ir šiurkštumą, reikėtų rinktis kiek kietesnį šlifavimo diską. Kai ruošinio medžiagos šilumos laidumas yra prastas ir linkęs į nudegimus bei įtrūkimus (pvz., šlifuojant kietuosius lydinius), pasirinktas šlifavimo diskas turi būti minkštesnis.